Pirmąją vadą suplanavau be jokių tyrimų. Tiesiog turėjau gražią britų katę, radau tokį pat gražų katiną, ir viskas atrodė paprasta – gamta padarys savo. Kačiukai gimė sveiki, gražūs, visi rado namus per tris savaites. Jaučiausi puikiai.
Antrą vadą padariau taip pat.
Trečioje vadoje vienas kačiukas pradėjo blogai augti. Ketvirto mėnesio nesulaukęs, nustojo valgyti. Veterinaras pasakė žodį, kurio iki tol nebuvau girdėjusi: hipertrofinė kardiomiopatija. HCM. Paveldima širdies liga, dėl kurios širdies sienelė sustorėja tol, kol širdis nebegali normaliai dirbti.
Tas kačiukas buvo parduotas šeimai su dviem vaikais.
Kas pasikeitė po to
Pradėjau skaityti. Valandų valandas – veterinarinius straipsnius, veisėjų forumus, genetikos tyrimų bazes. Ir supratau, kad mano „gražus katinas” ir „graži katė” abu galėjo nešioti HCM geną – ir aš to niekada nebūčiau sužinojusi, nes liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, nuo šešių mėnesių iki dešimties metų.
Genetinis testas HCM mutacijai kainuoja apie 40–60 eurų. Širdies ultragarsas – 80–120 eurų. Iš viso – mažiau nei vieno kačiuko kaina. Ir tai galėjo apsaugoti nuo tragedijos.
Nuo to laiko testuoju viską. Abu tėvus – prieš kiekvieną porą. Ne kartą gyvenime, o reguliariai, nes kai kurios ligos pasireiškia progresyviai.
Ką testuoju šiandien ir kodėl
Britų ir meinkūnų veisėjams – HCM genetinis testas ir echokardiografija kasmet. Tai ne paranoja, o standartas, kurio turėtų laikytis kiekvienas.
Persų ir egzotų veisėjams – PKD (policistinė inkstų liga) testas. Ši liga ilgą laiką buvo tokia paplitusi, kad kai kuriuose veislynuose ją turėjo trečdalis kačių. Šiandien, dėka nuoseklaus testavimo, procentas drastiškai sumažėjo – bet tik tuose veislynuose, kurie testuoja.
Abisinų ir somalių veisėjams – PK deficito testas (piruvato kinazės trūkumas), sukeliantis hemolizinę anemiją.
Škotų nulėpausių – osteochondrodisplazija. Čia situacija sudėtingiausia, nes pati veislės savybė (nulėpusios ausys) yra susieta su kremzlės defektu, kuris gali paveikti ir sąnarius.
Kiekvienos veislės veisiamų kačių ligos sąrašas skirtingas, ir atsakingas veisėjas žino jį mintinai. Kas jo nežino – arba dar nesimokė, arba nenori žinoti. Abu variantai baigiasi vienodai.
Apie ką nekalba daugelis veisėjų
Yra dar vienas aspektas, apie kurį diskutuojama tik uždaruose forumuose.
Ne kiekviena katė turėtų veistis. Ne kiekvienas „čempionas” yra genetiškai sveikas. Ir ne kiekviena „graži” katė perduos savo grožį be šalutinių efektų. Atsakingas veisimas reiškia, kad kartais tenka pasakyti: ši katė nebus veisiama. Ji gyvens kaip namų augintinė, bus mylima, bet jos genų neperduosime toliau.
Ir čia atsiranda dar vienas svarbus sprendimas – kačių sterilzacija ir kastravimas kurios nedalyvauja veisimo programoje. Tai ne bausmė ir ne „sugadinimas” – tai atsakingas sprendimas, apsaugantis ir pačią katę (sumažinta onkologinių ligų rizika, jokio streso dėl rujų ciklų), ir visą veislę (genų su defektais neplatinimas toliau).
Geriausi veisėjai, kuriuos pažįstu, sterilizuoja daugiau kačių, nei veisia. Tai paradoksas, kuris iš šalies atrodo keistai, bet iš vidaus – tai vienintelis būdas veisti sąžiningai.
Ką pasakyčiau sau prieš aštuonerius metus
Testuok viską, ką galima testuoti. Tai pigu, palyginti su kaina, kurią moki, kai netestuoji.
Nebijok pašalinti katės iš veisimo programos. Geriau turėti mažiau kačiukų, bet sveikų.
Ir niekada, niekada nesakyk pirkėjui „tėvai sveiki” – jei neturi dokumentų, kurie tai patvirtina. Nes tas pirkėjas tau patikės savo šeimos narį. Ir tu esi atsakinga už tai, ką atiduodi.
