Yra ta viena akimirka kalnuose, kai viskas atrodo tobula: baltos trasos, saulė, muzika kažkur iš kavinės. O tada atsisėdi ant keltuvo, vėjas perpučia per nugarą ir staiga supranti, kad striukė graži, bet kūnas turi kitą nuomonę. Man šitas jausmas pažįstamas, ir jis dažniausiai baigiasi vienu sakiniu: „Kitą kartą rengsiuos protingiau.“

Sluoksniavimas skamba rimtai, bet realiai tai paprasta. Tu tiesiog pasidarai sistemą, kad būtų šilta, kai stovi, ir nebūtų karšta, kai leki žemyn. Ir viskas.

Kodėl temperatūra ant telefono dažnai meluoja

Kai matai „-2“, gali pagalvoti, kad čia nieko tokio. Bet trasoje svarbu, kaip jaučiasi oras. Jei diena giedra, šalta mažiau. Jei drėgna, šalta stipriau. Jei vėjuota, net „-2“ gali kandžioti kaip „-10“. Todėl planą verta turėti ne vienai temperatūrai, o kelioms situacijoms.

Dar vienas dalykas, kurį žmonės pamiršta: sušalti galima stovint. Užtenka 5 minučių eilėje prie keltuvo, ir viskas, pirštai jau pyksta. Dėl to sluoksniai turi dirbti net tada, kai tu nieko nedarai.

Sluoksnių logika, kuri išgelbėja dieną

Aš visada galvoju apie tris dalykus: ką dedu prie kūno, kas sulaiko šilumą, ir kas saugo nuo vėjo bei sniego. Viskas. Kai šita logika galvoje, parduotuvėje lengviau, o ryte viešbutyje mažiau panikos.

Prie kūno noriu, kad būtų sausa. Vidury noriu šilumos. Viršuje noriu ramybės, kad vėjas manęs nenugalėtų.

Planas, kai lauke apie -2 °C

Prie -2 dažnai būna apgaulingai šilta. Pirmi nusileidimai džiugina, o po valandos jau norisi atsisegti striukę. Čia svarbiausia neperkrauti savęs.

Paprastai renkuosi lengvesnį apatinį sluoksnį, tada plonesnį šilumos sluoksnį ir viršuje striukę, kuri sulaiko vėją. Jeigu diena saulėta, tarpinį sluoksnį kartais net palieku kuprinėje, nes kūnas pats greitai įkaista.

Jei nori trumpai ir aiškiai, ką verta turėti:

apatinį sluoksnį, kuris maloniai priglunda ir greitai džiūsta,
lengvą šilumos sluoksnį, kurį gali nusivilkti,
viršutinį sluoksnį su kapišonu, nes vėjas keičia visą žaidimą.

Planas, kai termometras rodo -10 °C

Čia jau prasideda „tikras“ kalnų šaltis. Ne toks, kad iškart baisu, bet toks, kuris po pietų pradeda lėtai išjunginėti energiją. Prie -10 man svarbiausia, kad šiluma būtų pastovi, o prakaitas neišliktų viduje.

Apatinis sluoksnis čia jau turi būti rimtesnis. Vidurinis sluoksnis turi šildyti, bet neleisti jaustis kaip su antklode. Viršuje norisi striukės, kuriai gali pasitikėti, kai ant keltuvo sėdi ilgiau nei norėtum.

Praktiškai darau paprastai: jei planuoju daug važiuoti, imu sluoksnius lengvesnius. Jei žinau, kad bus daug stovėjimo, mokymosi, filmavimo ar laukimo, imu šiek tiek šiltesnį vidurį.

Planas, kai pasitinka -15 °C

Prie -15 atsiranda kitas jausmas. Viskas gražu, bet kūnas nori greitos apsaugos. Čia drabužiai turi būti kaip geras planas, o ne „gal kažkaip“. Ir čia dažniausiai suklumpa tie, kurie per ilgai galvojo apie stilių.

Apatinis sluoksnis turi būti šiltesnis. Vidury noriu šilumos, kuri laikosi ir nesmunka, kai judu. Viršuje noriu sluoksnio, kuris saugo nuo vėjo, nes vėjas prie -15 tiesiog pjauna.

Ir tada prasideda mažos detalės, kurios daro didelį skirtumą. Kaklo mova. Geros pirštinės. Kojinės, kurios nėra per storos, kad nesuspaustų pėdos. Nes jeigu suspaudi, kraujas cirkuliuoja silpniau, ir šaltis laimi.

Smulkūs daiktai, kurie dažniausiai nulemia komfortą

Nesinori apie tai galvoti, kol neįkanda šaltis. Bet realybė tokia, kad kartais viena detalė išgelbėja visą dieną. Aš tai supratau, kai kartą pamiršau kaklo movą ir visą laiką jaučiau šaltį per striukės viršų. Atrodė smulkmena, o sugadino nuotaiką.

Jeigu turi susidėti vieną kartą ir ramiai važiuoti, prisimink: slidinėjimo apranga moterims yra ne „komplektas“, o sistema. Kai sistema veikia, tu galvoji apie trasą, o ne apie tai, kur dar perpučia.

Kaip suprasti, kad apsirengei teisingai

Paprastas testas: pirmas nusileidimas turi būti truputį vėsus. Ne šalta, o vėsoka. Jei jau iškart karšta, po valandos bus prakaitas ir diskomfortas. O kai atsiranda drėgmė, šaltis sugrįžta dvigubai.

Kai pagauni savo sluoksniavimo balansą, kalnai tampa lengvesni. Ir tada nebereikia kovoti su oru, lieka tik džiaugtis važiavimu, pasijuokti su draugėm ir vakare grįžti su tuo maloniu nuovargiu, o ne su šlapiu megztiniu ir piktu veidu.