Kiekvieną žiemą Lietuvos keliuose išbarstoma dešimtys tūkstančių tonų druskos. Kelių tarnybos džiaugiasi sumažėjusiu avaringumu, vairuotojai – saugesniu važiavimu. Tačiau yra ir kita medalio pusė, apie kurią retai diskutuojama: ši druska sistemingai naikina jūsų automobilį. Ir ne tik senus „kibirus” – naujausius, brangiausius, visus be išimties.
Skaičiai, kurių nematome
Lietuvos automobilių kelių direkcija per vieną žiemos sezoną sunaudoja vidutiniškai 80 000–120 000 tonų druskos ir druskos mišinių. Tai priklauso nuo žiemos šaltumo ir sniego kiekio. Ypač šaltomis žiemomis skaičius gali viršyti ir 150 000 tonų.
Padalinkime paprastai: Lietuvoje registruota apie 1,5 milijono lengvųjų automobilių. Tai reiškia, kad kiekvienam automobiliui statistiškai tenka maždaug 50–100 kilogramų druskos per sezoną. Žinoma, ne visa ji patenka ant jūsų automobilio – bet pakanka ir dalies.
Druska ant kelio paviršiaus maišosi su vandeniu, sniegu, purvu. Šis mišinys laksto į visas puses nuo pravažiuojančių automobilių ratų. Jis patenka ant kėbulo, po ratlankiais, į ratų arkas, slenksčių ertmes, ant važiuoklės elementų. Ir ten lieka – savaitėmis, mėnesiais.
Chemija, kuri veikia prieš jus
Druska (natrio chloridas) pati savaime metalui nepavojinga. Problemą sukuria druskos tirpalas – druska, ištirpusi vandenyje. Šis tirpalas yra elektrolitas, kuris dramatiškai pagreitina elektrocheminę koroziją.
Paprastai tariant: grynas vanduo ant metalo sukelia koroziją lėtai. Druskos tirpalas – kelis ar net keliolika kartų greičiau. Kuo didesnė druskos koncentracija, tuo agresyvesnis procesas.
Blogiausia tai, kad tirpalas nusėda ten, kur jo nematyti ir nepasiekia įprastas plovimas. Uždarose ertmėse – slenksčiuose, durų tuštymėse, sparno atlankose – susidaro ideali aplinka korozijai: drėgna, šilta nuo automobilio šilumos, turtinga druskos. Procesas vyksta paslėptai, kol vieną dieną pasirodo išorėje.
Žiemos kaina eurais
Pakalbėkime apie pinigus – argumentą, kurį supranta visi.
Automobilis, intensyviai eksploatuojamas Lietuvos žiemomis be papildomos apsaugos, per 5 metus patiria vidutiniškai 15–25% didesnį vertės kritimą nei analogiškas automobilis su apsauga. Tai tiesioginis druskos ir korozijos poveikis.
Skaičiuokime: automobilis, vertas 15 000 eurų, po penkerių metų be korozijos požymių gali būti vertas 7 000–8 000 eurų. Tas pats automobilis su korozijos pėdsakais – 5 500–6 500 eurų. Skirtumas: 1 500–2 000 eurų.
Tai – trijų keturių žiemų druska, kuri „suvalgė” vertę. Tyliai, nepastebimai, negrįžtamai.
Plovimas: būtinas, bet nepakankamas
Dažnas patarimas – plauti automobilį dažniau žiemą. Tai teisinga, bet nepakankama.
Taip, plovimas pašalina druskos tirpalą nuo išorinių paviršių. Jei plaunate reguliariai – kas savaitę ar dvi – išorinis kėbulas iš tiesų kenčia mažiau. Tačiau standartinė plovykla nepasiekia kritinių zonų.
Slenksčių vidus, durų apatinė ertmė, sparno užlenkimas, važiuoklės elementų sandūros – visa tai lieka nepalista. Druska ten sėdi visą sezoną, o kartais ir ilgiau – iki kitos žiemos, kai pridedamas naujas sluoksnis.
Net aukšto slėgio plovimas „iš apačios”, siūlomas kai kuriose plovyklose, negarantuoja rezultato. Vanduo pasiekia tik atvirus paviršius. Uždaros ertmės, kur korozija labiausiai siautėja, lieka nepaliestose.
Sezoninis mąstymas: kada veikti
Lietuvoje turime aiškų sezoniškumą, kuris diktuoja protingą veiksmų planą.
Ruduo (spalis–lapkritis) – idealus laikas pasiruošimui. Prieš prasidedant druskos sezonui automobilis turėtų būti apsaugotas. Automobilio padengimas antikorozine danga šiuo metu užtikrina, kad metalas pasitiks žiemą su apsauginiu sluoksniu.
Žiema (gruodis–kovas) – intensyviausia druska. Šiuo laikotarpiu apsaugotas automobilis tiesiog „atlaiko”, o neapsaugotas – kaupia pažeidimus. Plovimas bent kas dvi savaites rekomenduojamas, bet, kaip minėta, tai tik pagalbinė priemonė.
Pavasaris (balandis–gegužė) – vertinimo metas. Po žiemos verta apžiūrėti automobilį iš apačios, įvertinti, ar neatsirado naujų problemų. Jei automobilis nebuvo apsaugotas – dar ne vėlu tai padaryti, nors geriausia buvo prieš žiemą.
Vasara – ramybės periodas. Druskos nėra, korozijos procesai sulėtėja. Tačiau jau padaryta žala niekur nedingsta – ji tik progresuoja lėčiau.
Skirtumas tarp „tvarkausi” ir „saugau”
Yra esminis skirtumas tarp reagavimo į problemas ir jų prevencijos.
„Tvarkausi” reiškia: pastebėjau rūdis – užtepiau, nuvežiau sutvarkyti, užlakavau, uždažiau. Tai begalinis procesas, kur visada esi žingsniu atsilikęs. Korozija progresuoja, tu vytis.
„Saugau” reiškia: užkertau kelią problemai prieš jai atsirandant. Patikimos antikorozinis dangos sluoksnis fiziškai atskiria metalą nuo agresyvios aplinkos. Druska nebepasiekia plieno. Procesas sustoja, net neprasidėjęs.
Skirtumas ne filosofinis – jis matomas eurais, streso kiekiu ir automobilio būkle po penkerių, dešimties metų.
Žiema ateis vėl
Tai neišvengiama. Kiekvienais metais bus šaltis, sniegas ir tonos druskos ant kelių. Jūsų automobilis su tuo susidurs – norite to ar ne.
Klausimas tik vienas: ar jis susidurs apsaugotas, ar pažeidžiamas?
Atsakymas į šį klausimą šiandien nulems, kiek jūsų automobilis bus vertas po trejų, penkerių, septynerių metų. Kiek kainuos jo priežiūra. Kiek streso patirsite kiekvieną pavasarį, apžiūrinėdami ratų arkas.
Žiema nesirenka aukų. Ji tiesiog daro tai, ką daro – ir tik nuo jūsų sprendimų priklauso, ar jūsų automobilis bus tarp nukentėjusiųjų.
