Užtenka vieno apsilankymo kapinėse, kad pastebėtume – daug šeimų atsisako įprastų sprendimų. Vietoje vienodų, pilkų akmenų atsiranda modernesni, jaukesni paminklai, kurie ne tik žymi kapavietę, bet ir pasakoja istoriją. Ir tai keičia visą požiūrį į tai, kaip prisimename savo žmones.

Daug metų įsigalėjęs įprotis rinktis paminklą „kaip pas kaimyną“ pamažu nyksta. Šeimos nori kažko savo, tikresnio, emociškai artimesnio. Ir visai nesvarbu – ar paminklas bus labai subtilus, ar įspūdingesnis, su meniškais sprendimais. Svarbiausia – kad atspindėtų tuos, kuriems skirtas.

Kas pasikeitė per paskutinį dešimtmetį?

Paminklai nebėra tik akmuo su iškaltomis datomis. Dabar tai lyg tylus pasakojimas apie gyvenimą, kuris buvo.

Vieni renkasi žemės tonų spalvas, kiti – vientisą juodą granito plokštę su šviesiai išraižytais žodžiais. Kai kurios šeimos nori minimalaus dizaino – be jokių papildomų simbolių. Kitos paprašo įamžinti portretus, įrašyti prasmingas frazes arba net išraižyti mažą piešinį – mėgstamą gėlę, žvaigždę ar net senovinį siuvinėjimo raštą, kuris primindavo močiutės staltieses.

Šiandien svarbiausia – ne kopijuoti, o sukurti tai, kas tikrai jaučiasi artima.

Granito plokštė – ar vis dar populiariausias pasirinkimas?

Taip. Ir tam yra paprastas paaiškinimas: šis akmuo tarnauja ilgai, nebijo šalčio, lietaus ar karščio. Bet svarbiausia – atrodo elegantiškai ir leidžia kurti įvairius paviršiaus efektus: matinį, blizgų, su reljefu ar be jo.

Taip pat, granito plokštė gali būti apdirbta labai skirtingai, todėl net ir panašaus dydžio paminklai atrodys kitaip. Vieni išgraviruoti giliai, kiti – su metaliniais raidžių intarpais. Visa tai leidžia šeimai išreikšti jausmus be žodžių.

Kuo vadovaujasi šeimos rinkdamiesi paminklą?

Vieni ieško funkcionalumo – kad lengvai prižiūrima, ilgaamžiška, atspari gamtai. Kiti – grožio. Bet vis dažniau šie du dalykai eina kartu. Gražus paminklas gali būti ir tvirtas. O kainos, nors ir svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių, nebėra pagrindinis argumentas. Daug svarbiau – jausmas, ar tas paminklas tikrai „mūsiškis“.

Neretai žmonės ateina su nuotrauka. Ne akmens, o žmogaus. Ir sako: „Norim, kad būtų kažkas, kas jam patiktų.“ Ir tada prasideda tikras kūrybinis procesas.

Kai paminklas tampa šeimos veidrodžiu

Modernūs šeimos paminklai neretai jungia ne vieną, o kelias kartas. Todėl vis dažniau projektuojama taip, kad būtų vietos ateičiai. Ne viskas turi būti padaryta iškart – svarbu sukurti pamato idėją, kurią galima papildyti laikui bėgant.

Vienoje kapavietėje ant granito plokštės buvo iškalti trys žodžiai: „Meilė. Juokas. Namai.“ Ir nieko daugiau. Jokio vardo, jokios datos. Tik užrašas, kuris šeimai reiškė viską.

Iš kairės – akmuo. Iš dešinės – emocija

Paminklas nėra tik objektas. Jis tampa vieta, kur sustojame. Pasikalbam mintyse. Uždegame žvakę. Pagalvojame. Ir kartais tos granito plokštės tylėjime telpa daugiau prasmės nei daugelyje žodžių.

Šeimos keičiasi. Pasaulis sukasi greičiau. Bet noras įamžinti, prisiminti ir būti arti – lieka. Ir šiuolaikiniai paminklai šeimos kapams tampa būtent tuo tiltu, kuris jungia ne laiką, o žmones.