Kai vaikas jautrus garsui, prisilietimui ar negali susikaupti net trumpam – pirmoji mintis dažnai būna: reikia pagalbos. O tada – registracija, laukimas, kartais net kaltė, kad viskas vyksta per lėtai. Bet ar gali bent dalį pagalbos suteikti pats tėvas ar mama, be kabinetų, vertinimų ir terminų? Gali.
Namuose galima daug. Ypač kai šalia yra įvairios sensorinės priemonės, kurios veikia ne per teoriją, o per paprastą žaidimą, judesį, pojūtį. Kalbėjomės su mama, auginančia 4 metų berniuką, ir ji pasakė viena fraze, kuri įstrigo: „Kai jis randa, kas jam tinka – namuose pasidaro tyliau“.
Paprasti dalykai, kurie daro didelį skirtumą
Sensorika – tai ne magija. Tai būdas pažinti kūną, nuraminti nervų sistemą, susivokti aplinkoje. Vaikams, kurie greitai išsiblaško ar reaguoja stipriau nei kiti, tai tampa ne pasirinkimas, o būtinybė.
Pradėti galima nuo paprastų dalykų. Ką turi namie? Tekstūrų. Judesio. Spaudimo. Kuo daugiau pojūčių – tuo daugiau šansų, kad vaikas ras tai, kas „sustoja jam laiką“.
Spaudžiami, ridenami, sukami daiktai – tylūs pagalbininkai
Minkšti kamuoliukai, silikoninės plokštelės ar net „bubble wrapo“ gabalas gali veikti stipriau nei žodžiai. Ypač tada, kai vaikas pavargęs arba perdirbtas po darželio.
Tokie daiktai, kuriuos galima spausti, tempti ar maigyti, padeda nusiraminti. Jie neturi skambėti, nereikalauja taisyklių ir leidžia vaikui veikti pagal save. Tai nėra „užduotis“, tai veiksmas. Ir veiksmas – ramina.
Judesys: motorika yra raktas
Kuo daugiau kūnas juda – tuo greičiau „išsikrauna“ emocijos. Tai žino kiekvienas vaikas, kuris puolęs verkti iškart ima bėgioti ratais. Judesys padeda ne tik kūnui, bet ir vidinei būsenai.
Beje, motorikos lavinimo priemonės čia veikia kaip jungtis. Tuneliai, balansiniai takeliai, kamuolių riedėjimo lentos, net ir paprasti „čiuožimo kilimai“ – tai ne pramoga. Tai būdas „išvaryti“ įtampą iš kūno.
Kartais užtenka 10 minučių su balansiniu disku, kad vaikas vėl galėtų sėdėti prie stalo. Tai nėra terapija su grafiku. Tai – pojūtis, kuris grąžina vaiką į save.
Garso slopinimas – kai tyla tampa pagalba
Tai viena iš tų priemonių, kurios dažnai lieka antrame plane. Bet vaikams, kurie jautrūs garsui, foniniai triukšmai veikia kaip žvakė po padidinamuoju stiklu – per daug, per stipriai, per greitai.
Specialios ausinės, garsą slopinančios pagalvėlės ar net foninis šurmulys pakeistas gamtos garsais – gali sukurti erdvę, kurioje vaikas išsilaiko ramybėje ilgiau nei 2 minutes. Ir tai jau daug.
Svarbu ne tik turėti, bet ir matyti
Sensorika neveiks, jei tai tik lentynoje stovinti dėžė. Reikia ją ištraukti, parodyti, leisti išbandyti. Leisti nemėgti, o paskui mėgti. Leisti keisti ir naudoti kitaip nei „nurodyta“.
Tėvai dažnai bijo „padaryti ne taip“, o iš tiesų vaikui reikia vieno: saugios erdvės, kur jis galėtų būti su savo kūnu, jausmais ir judesiu – be taisyklių, spaudimo ir etikečių.
Kur ieškoti priemonių, kurios veikia?
Ne visos įvairios sensorinės priemonės parduodamos su šypsena. Kartais jų reikia ieškoti. Bet kai surandi tai, kas tikrai padeda – norisi dalintis. Tokios priemonės turi būti ne gražios, o veikiančios.
Ir jei ieškai kur pradėti – nuo pirmos sensorinės kempinės iki balansinės lentos – svarbiausia yra ne pirkti viską, o išsirinkti vieną, kuri veikia tavo vaikui.
Tada net ir be specialisto gali atsirasti tyla. Tokia, kurioje vaikas tiesiog žaidžia. Ir pagaliau būna savimi.
