Stokholme ar Kopenhagoje aukso luito pirkimas yra toks pat įprastas finansinis veiksmas kaip akcijų įsigijimas ar pensijų fondo pasirinkimas. Vilniuje, Rygoje ar Taline ši praktika ilgą laiką buvo egzotika, skirta nebent numizmatams ar labai turtingiems žmonėms. Tačiau pastarieji dveji metai situaciją pakeitė neatpažįstamai.
Lietuvos tauriųjų metalų prekybos įmonės fiksuoja rekordinius pardavimus. Klientų profilis nebėra vien pasiturintys vyresni vyrai – pirkėjų gretose vis daugiau jaunų šeimų, IT specialistų, smulkių verslininkų. Kažkas pasikeitė kolektyvinėje sąmonėje.
Skandinavijos pamoka
Švedijoje namų ūkiai vidutiniškai turi apie 5-7 procentus savo turto tauriuosiuose metaluose. Tai nėra ekstremali pozicija – tiesiog viena iš daugelio turto klasių subalansuotame portfelyje. Tokia praktika formavosi dešimtmečiais, perduodama iš kartos į kartą kartu su finansinio raštingumo pagrindais.
Baltijos šalyse istorija kitokia. Sovietinis paveldas paliko specifinius įpročius – pinigų laikymą grynaisiais, nepasitikėjimą bet kokiomis institucijomis, trumpalaikį planavimo horizontą. Nekilnojamasis turtas ilgą laiką buvo vienintelė pripažįstama „tikra” investicija.
Dabar tai keičiasi. Nauja karta, užaugusi su prieiga prie globalios informacijos, žiūri į finansus kitaip. Jie skaito tuos pačius finansų tinklaraščius kaip jų bendraamžiai Berlyne ar Amsterdame. Jie supranta diversifikacijos logiką. Ir jie pradeda elgtis atitinkamai.
Konkretūs skaičiai
Vieno gramo aukso luitas šiandien kainuoja šiek tiek daugiau nei šimtą eurų. Tai mažiau nei daugelio mėnesinis telefonų sąskaitos mokestis. Penki gramai – maždaug tiek, kiek kainuoja neblogas savaitgalis prie jūros. Dešimt gramų – pigesnio išmaniojo telefono kaina.
Šie palyginimai svarbūs, nes griauna mitą, kad investicinis auksas yra tik turtingųjų prerogatyva. Pradėti galima nuo labai kuklių sumų, palaipsniui kaupiant poziciją per mėnesius ar metus.
Žinoma, efektyvumas didėja su apimtimi. Perkami aukso luitai didesniais kiekiais – penkiasdešimt gramų, šimtą gramų – marža procentais mažėja. Tai standartinė masto ekonomika, veikianti visose prekių rinkose.
Ko galime pasimokyti iš 2022-ųjų
Vasario pabaiga, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, buvo savotiškas lakmusas Baltijos šalių gyventojų finansiniam elgesiui. Per kelias savaites bankomuose išnyko grynųjų pinigų. Degalinėse formavosi eilės. Žmonės pirkdavo viską – nuo konservų iki generatorių.
Tauriųjų metalų parduotuvėse tuo metu taip pat buvo neįprastai judru. Tačiau įdomu tai, kad pirkėjų srautas neatslūgo ir tada, kai pirminis šokas praėjo. Daugelis žmonių pirmą kartą susimąstė: o kas būtų, jei bankų sistema sustotų? Kas būtų, jei euras staiga nuvertėtų? Kas būtų, jei reikėtų skubiai palikti šalį?
Auksas šiame kontekste įgavo naują prasmę. Ne kaip spekuliacinis instrumentas greitam pelnui, o kaip kraštutinis rezervas – turtas, kuris išlaiko vertę nepriklausomai nuo to, kas vyksta politiniame ar ekonominiame fronte.
Praktinė pusė, apie kurią retai kalbama
Aukso pirkimas Lietuvoje yra paprastas ir legalus procesas. Įmonės, prekiaujančios tauriaisiais metalais, veikia pagal finansų įstaigų reguliavimą, privalo identifikuoti klientus ir teikti ataskaitas. Tai nėra pilkoji zona.
Mokesčių aspektas taip pat palankus. Investicinis auksas – 999,9 prabos luitai ir tam tikros monetos – Europos Sąjungoje neapmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu. Pardavus auksą po metų ar daugiau, pelnas taip pat paprastai neapmokestinamas, nors individuali situacija gali skirtis ir vertėtų pasikonsultuoti su mokesčių specialistu.
Saugojimas priklauso nuo kiekio ir asmeninių preferencijų. Nedidelį kiekį – iki kelių dešimčių gramų – daugelis laiko namuose paslėptą. Didesniems kiekiams prasminga banko seifo nuoma, kuri kainuoja apie 10-25 eurus per mėnesį priklausomai nuo dydžio.
Psichologinis barjeras
Vis dėlto statistika rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų aukso niekada nepirko ir artimiausiu metu pirkti neplanuoja. Kodėl?
Pirma, nepažįstamumas. Akcijos, fondai, nekilnojamasis turtas – šios sąvokos bent jau skamba pažįstamai. Aukso luitai daugeliui asocijuojasi su filmais apie bankų apiplėšimus, ne su asmeninėmis finansais.
Antra, neteisingas suvokimas apie kainas. Daugelis mano, kad auksui pirkti reikia tūkstančių eurų. Realybė – galima pradėti nuo kelių dešimčių.
Trečia, praktiniai klausimai. Kur pirkti? Kaip įsitikinti, kad auksas tikras? Kur jį laikyti? Šie klausimai atrodo sudėtingi, nors atsakymai iš tiesų paprasti.
Ateities perspektyva
Demografiniai pokyčiai greičiausiai skatins aukso rinkos augimą Baltijos šalyse. Karta, gimusi po 1990-ųjų, yra finansiškai raštingesnė, labiau integruota į globalų informacinį lauką ir mažiau prisirišusi prie sovietinių stereotipų.
Tuo pačiu metu pasaulinės tendencijos – geopolitinis nestabilumas, infliaciniai spaudimai, centrinių bankų politika – kuria aplinką, kurioje taurieji metalai atrodo vis patrauklesni.
Skandinavai savo santykį su auksu formavo dešimtmečiais. Baltijos šalių gyventojai turi galimybę šį kelią nueiti greičiau – pasimokydami iš kaimynų patirties ir pritaikydami ją savo kontekstui.
Tai nereiškia, kad visi turėtų bėgti pirkti aukso. Tai reiškia, kad verta bent jau suprasti, apie ką kalbame, ir priimti informuotą sprendimą – pirkti, nepirkti ar palaukti. Bet kuris iš šių pasirinkimų yra geresnis nei pozicija, paremta nežinojimu.
