Šį tekstą rašau sėdėdama ant medinės terasos, žiūrėdama į pušyną. Prieš metus čia buvo tuščias sklypas su trimis beržais ir seniai apaugusiu taku. Šiandien čia stovi mūsų antri namai – ir tai pakeitė viską.
Kontekstas
Nesame turtingi. Paprasta pora trisdešimtmečių, abu dirbame Vilniuje, abu pavargę nuo miesto ritmo. Kiekvieną penktadienį – kamščiai, stresas, nuovargis. Savaitgalis realiai prasidėdavo tik šeštadienio vidurdienį, o sekmadienio popietę jau galvodavome apie pirmadienį.
Svajonė apie sodybą gyvavo seniai, bet stabdė viskas: pinigai, laikas, statybų baimė. Tradicinė statyba atokioje vietoje atrodė kaip logistikos košmaras – kur rasti rangovus, kaip pristatyti medžiagas, kas prižiūrės darbus.
Sprendimas
Moduliniai nameliai – apie juos informaciją radau atsitiktinai. Pradžioje skeptiškai – „tai toks konteineris?”, kaip vėliau paklausė mama. Ne, mama, tai ne konteineris. Tai trisdešimt penki kvadratai su dideliais langais, aukštomis lubomis ir mediniu fasadu.
Vasarį pasirašėme sutartį. Kovą paruošė sraigtinius pamatus – aštuoni poliai, viena diena, jokio betono liejimo. Birželį atvežė patį namelį. Liepos pradžioje jau kepėme pirmą vakarienę savo virtuvėje.
Keturi mėnesiai nuo sprendimo iki įkurtuvių.
Skaičiai
Namelis su pilna apdaila: 38 000 eurų. Sklypas Dzūkijoje: 11 000 eurų. Gręžinys vandeniui: 3 500 eurų. Elektros prijungimas jau buvo. Viskas kartu – apie 53 000 eurų.
Tai mažiau nei pradinė įmoka butui Vilniuje. Paskolą paėmėme dešimčiai metų. Mėnesio įmoka – 380 eurų. Mažiau nei anksčiau išleisdavome savaitgalių kelionėms ir restoranams, kuriais bandydavome „pabėgti” nuo rutinos.
Dabar pabėgame tikrai.
Gyvenimas
Penktadienio vakarais – į mašiną ir valanda kelio. Šeštadienio rytas prasideda su kava terasoje, ne su telefonu. Sekmadienis – ežeras, grybai, nieko neveikimas. Santykiai pasikeitė – mieste nuolat ginčydavomės dėl smulkmenų, čia nėra apie ką ginčytis.
Ar namelis tinka žiemai? Bijojome pirmojo šalčio, bet nereikėjo. Sausį, per -20°C lauke, viduje buvo +22°C. Elektros sąskaita – 65 eurai per mėnesį.
Trūkumai
Yra. Trisdešimt penki kvadratai – ne dvaras. Kai atvažiuoja svečiai, būna ankšta. Svarstome antrą modulį miegamajam.
Ir dar vienas trūkumas: sunku grįžti į Vilnių. Sekmadienio vakarais sėdime ant laiptų ir žiūrime, kaip temsta. Vis ilgiau. Vis sunkiau važiuoti atgal.
Ar rekomenduočiau? Be jokių abejonių. Tik nesvarstykite per ilgai – mes svajojome penkerius metus, o realizacija užtruko keturis mėnesius.
