Kai Švedijos gynybos ministras Pål Jonson praėjusią savaitę stojo prieš žurnalistus, niekas nesitikėjo tokio tiesmumo. Klausimas buvo paprastas: ar Ukraina gali naudoti švediškas raketas smūgiams Kryme?
Atsakymas truko vos kelias sekundes. Bet tos sekundės pakeitė viską.
Sakinys, kuris apskriejo pasaulį
„Švedija nenustato jokių geografinių ribų paramai, skirtai Ukrainos suverenitetui ginti”, – pasakė Jonson ir pridūrė tai, ko iki šiol vengė daugelis Vakarų politikų: „Jei Ukraina nuspręs susigrąžinti Krymą – tai jos teisėta teisė, ir mes remsime šią teisę visomis būtinomis priemonėmis.”
Jokių diplomatinių išlygų. Jokių „raginame laikytis santūrumo”. Tiesiog – Kyjivas sprendžia, mes remiame.
524 milijonai eurų „ilgoms rankoms”
Žodžiai nebūtų verti daug, jei už jų nestovėtų pinigai. O pinigų Stokholmas skyrė tiek, kad skaičius verčia stabtelėti – 524 mln. eurų vien tolimojo nuotolio raketoms.
Prie to dar pridėkite pažangias priešlėktuvinės gynybos sistemas „Tridon Mk2″. Tai nebe simbolinė parama. Tai ginklai, kurie gali pasiekti strateginius objektus giliai už fronto linijos.
Švedija tyliai perėjo nuo „padėsime apsiginti” prie „padėsime laimėti”.
Kodėl Šiaurė drąsesnė už kitus
Stokholmo pareiškimas išsiskiria tuo, ką kiti sąjungininkai vis dar vengia pasakyti garsiai. Kol Vašingtonas ir Berlynas svarsto, kur brėžti „raudonąsias linijas”, skandinavai tiesiog jas ištrina.
Analitikai tai vadina naująja Šiaurės šalių strategija – nesakyti Ukrainai, kaip kariauti, o duoti viską, ko reikia pergalei. Sprendimą dėl taikinių palieka tiems, kurie rizikuoja savo gyvybėmis.
Vienas sakinys, viena žinutė
Ministro žodžiai buvo skirti ne tik Kyjivui. Maskva juos išgirdo taip pat aiškiai.
Žinutė paprasta: Vakarų parama nebėra suvarstytas maišas su įspėjimais smulkiu šriftu. Bent jau ne iš Stokholmo.
O 524 milijonai eurų raketoms – tai ne pažadas. Tai jau pasirašytas čekis.
