Prisimenu, kaip mano tėtis, dar prieš dešimtmetį, grįžo iš dantų klinikos po rovimo. Sėdėjo prie stalo tyliai, tarsi nesavas. Ne dėl skausmo – dėl gėdos. Nauji protezai spaudė, šlankiojo burnoje, o šypsotis jis vėl išdrįso tik po mėnesio. Ar gali tokia situacija būti kitaip? Gali. Ir jau yra.
Šiau dienai dantų protezavimas keičiasi. Ne teoriškai. Ne „kada nors”. O dabar – praktiškai. Ir tai jaučiasi kiekvienam, kuris nebesitaiksto su diskomfortu, pašnekesių vengimu ar skausmu po rovimo. Naujieji sprendimai odontologijoje yra ne pažadas, o jaučiamas palengvėjimas.
Pradžia – kai žmogaus veidas vėl atsigauna
Yra momentas, kai pacientas pirmą kartą pažiūri į save veidrodyje su nauju protezu. Ir ne, tai ne ta suvaidinta reklaminė šypsena. Tai nuoširdus „o, tikrai man tinka“. Ne vienas prisipažįsta, kad net verkia. Nes po ilgų metų kompleksų, apkalbų, nepatogaus kramtymo – atsiranda laisvė.
Ir tai nebūtinai reiškia brangiausias technologijas. Kartais pakanka, kad gydytojas suprastų, jog žmogus bijo – ne skausmo, o to, kad atrodys kvailai, kai pirmą savaitę protezas klibės burnoje. Tik šios kartos odontologai jau moka kalbėti kitaip. Jie mato žmogų, o ne dantų problemą.
Kaip viskas keičiasi?
Kalbame apie nebrėkiančius metalo lankus, nebeklibančius protezus ir procedūras, kurios pagaliau atliekamos be įtampos. Pacientai, kurie anksčiau buvo „delsiantys“, dabar tampa nuolatiniais lankytojais.
Kas pasikeitė? Viskas. Nuo pirmo pokalbio iki galutinio rezultato. Ir štai kaip tai atrodo realybėje:
- Pašnekesys prieš darbus – pacientas išgirstamas, nesvarbu, ar tai baimė po rovimo, ar nemalonūs prisiminimai iš vaikystės.
- Pasirinkimo laisvė – žmonės supažindinami su alternatyvomis, ne stumiami link brangiausio sprendimo.
- Tikslumas – naujosios skaitmeninės priemonės leidžia padaryti protezus, kurie net nereikalauja daug korekcijų.
- Pojūtis burnoje – tai bene svarbiausia. Protezai, kurie netrukdo kalbėti, kramtyti, kvėpuoti.
Ir viskas skamba ne kaip marketingo kalba, o kaip tikrų žmonių atsiliepimai.
Ar tikrai nebeskauda?
Vienas iš didžiausių mitų – kad rovimas vis dar yra trauma. Iš esmės, procedūra išliko ta pati, bet požiūris ir pasiruošimas skiriasi. Niekas neskuba, niekas nespaudžia. Net dantų rovimas, kuris anksčiau buvo susijęs su patirtimi „vienai dienai iškrentat iš gyvenimo“, šiandien tampa mažiau dramatiškas.
Nauja karta gydytojų žino, kad žmogus nori ne tik „ištraukti blogą dantį“, bet suprasti, kas bus po to. Kaip atrodys, kaip jausis, kaip šypsosis. Ir kai visa tai pasakoma suprantama, žmogiška kalba – pacientas atsipalaiduoja. Ir vėl grįžta.
Pasikeitusios emocijos
Daugelis žmonių, išbandžiusių naujus protezavimo metodus, pasako tą patį – „jeigu būčiau žinojęs anksčiau, nebūčiau tiek laukęs“. Viena moteris prisipažino, kad dvejus metus vengė šypsotis, o dabar – negali sustoti žiūrėti į savo dantis nuotraukose.
Protezai keičia ne tik tai, kaip valgome, bet kaip jaučiamės savo kūne. Jie suteikia pasitikėjimą, iš naujo leidžia kalbėtis be rankos prieš burną. Ir jei anksčiau tai buvo kažkas „senjorams“, dabar tai aktualu ir 30-mečiams, ir 40-mečiams, praradusiems dantis dėl traumų ar ligų.
Ar verta dar laukti?
Jeigu vis dar dvejojate – laikas bent jau pasikalbėti. Nes protezavimas šiandien – tai jau ne diskomforto sinonimas. Tai galimybė. Ir dažnai – daug paprastesnė, nei atrodo.
Yra žmonių, kurie iki šiol miega su burnos apsauga, nes senas protezas „iššokdavo“. Ir yra žmonių, kurie pamiršo, kad jį nešioja. Pasirinkimas – jūsų. Bet pasaulis (arba, tiksliau, jūsų burna) gali jaustis labai kitaip.
Jeigu svarstote apie dantų protezavimą, norite pasikonsultuoti dėl rovimo ar tiesiog sužinoti, ar įmanoma išspręsti turimą diskomfortą – geras gydytojas jums pasakys daugiau nei reklama. Jis neįkalbinės. Jis paaiškins. Ir galbūt jūs – kaip tūkstančiai kitų – išeisite ne tik su nauju protezu, bet ir su nauju noru šypsotis.
